Naujai išaušusi „Aušra“
Kiekvienas tuo metu statytas ir iki dabar išlikęs pastatas ypač vertinamas kaip architektūrinio paveldo objektas. Vienas jų – beveik prieš metus naujai atgimęs anuometinis Spaudos fondo pastatų kompleksas perkelia mus į tarpukario Kauną.

Truputis istorijos

Spaudos fondo rūmai buvo vienas moderniausių to meto pastatų, suprojektuotas taip, kad virš esamų A ir B korpusų būtų galima pristatyti dar po vieną aukštą. Kroviniams krauti suformuotos specialios rampos. Vidaus patalpose buvo įrengtas didelis liftas kroviniams kelti. Įrengta puiki ventiliacija ir kiti patogumai darbuotojams.

 

Spaudos fondo rūmai buvo pastatyti Kaune, Vytauto prospekte, 1939 metais. Architektas-inžinierius Vytautas Peldavičius sukūrė ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos architektūrai būdingą modernistinį pastatą, kuriame suvienijo tuometes skirtingai vadinamas architektūros sroves: racionalizmą ir funkcionalizmą.

 

Trijų aukštų su pusrūsiu ir flygeliu kieme pastatas užėmė 1450 kv. m plotą. Savo tūriu – 22 tūkst. kub. m – jis lenkė visus lig tol pastatytus pastatus Kaune.

 

Aiškiais geometriniais tūriais ir tiesiomis linijomis sukonstruotas pastatas turėjo A, B ir C korpusus. A korpuse trijuose aukštuose įsikūrė Spaudos fondo administracija, knygrišykla, spaustuvė, litografija. Iš Vytauto prospekto pusės pirmame aukšte – knygynas, maisto parduotuvė, kelios kontoros. B korpuse buvo įrengtas prekybos skyrius, urmo sandėliai, valgyklos salė ir darbuotojų biblioteka. C korpusą užėmė garažai, pagalbinės patalpos. 1940 m. Spaudos fondo rūmai buvo nacionalizuoti LTSR komiteto nutarimu, o 1948-aisiais čia buvo įkurta V. Mickevičiaus-Kapsuko spaustuvė. Vėliau pristatytas aštuonių aukštų administracinis ir gamybinis pastatas, išplėstos gamybinės ir buitinės patalpos. Spaustuvė pervadinta „Aušros“ vardu.



Tiltas tarp dviejų epochų
Šiuo metu buvusios spaustuvės pastatų kompleksas užima plotą tarp Vytauto prospekto ir Šiaulių gatvės. Čia trijuose skirtingų tūrių korpusuose įsikūrė verslo parkas „Aušra“. 2017 m. rekonstruota didžioji dalis komplekso atvėrė duris miestui. Pagrindinis pastato fasadas renovuotas kruopščiai laikantis paveldosaugos reikalavimų.

Fasado visumos raiška architekto V. Peldavičiaus buvo kuriama vertikalių briaunų, nišų ritmu. Panaudotas populiarus Lietuvoje modernizmo stiliaus eksterjero elementas – iškilios ir įgilintos juostos, naudoti kontrastingi jų deriniai atpažįstami ir renovuotame pastate, kurio rekonstrukcijos autorius yra architektas Egidijus Vilčinskas. Pastato pirmasis aukštas, kuriame dominuoja stiklinės vitrinos, išsiskiria tiek architektūrine raiška, tiek medžiagomis. Čia ritmas ir proporcijos tapo svarbiausiu estetiniu matu, išskiriančiu pastato pagrindinį fasadą iš šalia esančio užstatymo.

Naujai atkurtame komplekso interjere persipina tarpukario Kauno modernizmo ir šiuolaikinės eklektikos stiliai. Rekonstruotame komplekso interjere minimaliomis priemonėmis siekta sukurti visavertį kūrinį. Vertikalių ir horizontalių linijų žaismas iš eksterjero perkeliamas į vidų. Juodos, pilkos ir riešuto spalvomis skaidomos pagrindinės funkcinės erdvės. Minimaliu dekoru išryškinamos tik patalpų grindys.

 
Ankstesnė struktūra ir nauji sprendimai – lygiaverčiai

Kaip pasakoja interjero autorė architektė Kristina Ancutaitė, užsakovai norėjo maksimaliai išnaudoti esamas erdves, todėl svarbiausia užduotis projektuojant interjerą buvo lengvai transformuojamos erdvės, keičiamos pasitelkus stiklines ar baldines pertvaras. Pastato planiniams sprendimams didžiausią įtaką darė esamas kolonų tinklas. Jis suteikė formuojamoms erdvėms unikalumo, sykiu ir vertė atsižvelgti į pastato struktūrą bei konstrukcijas.

 

Komplekso karkasas – gražiausia išlikusi tarpukario gamybinių pastatų interjerą atspindinti dalis. Atitinkančios Le Corbusier skelbtus funkcionalizmo kanonus gelžbetoninės laikančiosios konstrukcijos formuoja nepakartojamas erdves tiek darbui, tiek poilsiui. Pagrindinė interjero koncepcija, anot architektės, seno pastato erdvių atgimimas, kai jaučiamas pastato istorijos tęstinumas. Esama architektūra tampa lygiaverte naujų sprendimų – suteikti naujoms erdvėms tarpukario interjero nuotaiką – dalimi.

 

Stiliui pabrėžti naudojamos medinės sodrios riešuto spalvos detalės (faneruotos durys, medinės sienų plokštės, mediniai grindų, kolonų apvadai), sušvelninančios dominuojantį gelžbetonio konstrukcijų monumentalumą. Klasikinis granito grindų raštas pirmame aukšte, keraminių plytelių dekorai aukštų koridoriuose taip pat lyg atkeliavę iš praeities.



Interjere – solidžios medžiagos

Spalviniai sprendimai – šviesūs, šilti pagrindinių erdvių tonai praturtinami sodrių, gilių grindų spalvų. Juoda tampa akcentine spalva ir jungiamąja visumos dalimi. Juodi pertvarų, vitražų, šviestuvų ir langų rėmai suteikia interjerui dekoratyvumo, manieringumo.

 

Bendrųjų erdvių apdailai naudojamos medžiagos, tokios kaip granitas, kalkakmenis, medis, keraminės plytelės. Darbo erdvėms – kiliminė ir PVC danga.

 

Apšvietimas interjere suformuotas dviem būdais: apšviesti ir pabrėžti esamą architektūrinę interjero struktūrą, sukurti individualų erdvių ir jų akcentų apšvietimą. Konstrukcijoms paryškinti naudojamos šviesos diodų juostos. Bendrųjų ir darbo erdvių apšvietimui sukurti mediniai, geometrinių formų, minimalistinio dizaino šviestuvai.

 

Atvėręs duris „Aušros“ verslo parkas atspindi nesiliaujantį modernizmo kelią. Mūsų patirties ir praeities reikšmes miesto formavimo kultūroje.